Textile gallery Artifex, Vilnius
Letter
2019
Rug tufting machine, wool
200x140
The letter was written by my son, I chose it by accident, but I realized that only when I started embroidering this rug. To implement this piece, I used tufting technology, which further helped to reveal its invisible, but tangible layers.
Using a manual tufting machine, a hollow needle, once embroidered, pushes the yarn into the basic fabric. It is a long, skill-intensive process, with each color or fiber being sewn individually. At first, it was difficult to master it. I would say it was quite rough and cold - a painful technology, causing all kinds of feelings.
The deepest experiences unfolded in me. Painful memories returned from childhood. This letter is about what it means to have a mother, and what it means not to have her. What a value this mother-child relationship is... its temporality and ephemerality.
I grew up without my mother. When I was seven years old she died of blood cancer at the age of twenty-nine. My sister and I remained alone with my dad. I only have a few saved letters written by me to her when she was already in the hospital, where she spent her last days. I wrote to her that I love her.
This letter touches me as a child as well as a mother. The same word can evoke enjoyable memories in one and painful in another. Whatever they are, we are growing, maturing, from them.
Edited by Ian Damerell
•
Laiškas
2019
Taftingo technika, vilna
200x140 cm
Sūnaus rašytą laišką pasirinkau neatsitiktinai, tačiau tai supratau tik pradėjusi siuvinėti šį kilimą. Šiam kūriniui įgyvendinti pasitelkiau taftingo technologiją, kuri dar labiau padėjo atskleisti neregimus, tačiau juntamus sluoksnius.
Naudojant rankinį taftingo aparatą siuvinėjama tuščiavidure adata, kuri stumia verpalus į atraminį audinį. Tai ilgas, įgūdžių reikalaujantis procesas, kiekviena spalva ar pluoštas yra siuvami atskirai. Iš pradžių buvo sudėtinga ją įvaldyti. Sakyčiau, gan grubi, šalta, skaudi
technologija, sukelianti įvairiausių jausmų.
Sugrįžo skaudūs prisiminimai, atsivėrė giliausi išgyvenimai iš vaikystės. Šis laiškas yra apie tai, ką reiškia turėti mamą ir apie tai, ką reiškia jos neturėti. Kokia vertybė yra šis mamos ir vaiko santykis, jo laikinumas ir efemeriškumas...
Užaugau be mamos. Kai man buvo septyneri, ji dvidešimt devynerių metų mirė nuo kraujo vėžio. Sesuo ir aš likome su tėčiu. Turiu tik kelis išsaugotus jai rašytus laiškus, kuomet ji jau gulėjo ligoninėje, kur leido savo paskutines dienas. Rašiau jai, kad myliu.
Šis laiškas mane paliečia ir kaip vaiką, ir kaip mamą. Tas pats žodis vienam gali sukelti malonius prisiminimus, tuo tarpu kitam – skaudžius. Kokie jie bebūtų, tai mus augina ir brandina.
Naudojant rankinį taftingo aparatą siuvinėjama tuščiavidure adata, kuri stumia verpalus į atraminį audinį. Tai ilgas, įgūdžių reikalaujantis procesas, kiekviena spalva ar pluoštas yra siuvami atskirai. Iš pradžių buvo sudėtinga ją įvaldyti. Sakyčiau, gan grubi, šalta, skaudi
technologija, sukelianti įvairiausių jausmų.
Sugrįžo skaudūs prisiminimai, atsivėrė giliausi išgyvenimai iš vaikystės. Šis laiškas yra apie tai, ką reiškia turėti mamą ir apie tai, ką reiškia jos neturėti. Kokia vertybė yra šis mamos ir vaiko santykis, jo laikinumas ir efemeriškumas...
Užaugau be mamos. Kai man buvo septyneri, ji dvidešimt devynerių metų mirė nuo kraujo vėžio. Sesuo ir aš likome su tėčiu. Turiu tik kelis išsaugotus jai rašytus laiškus, kuomet ji jau gulėjo ligoninėje, kur leido savo paskutines dienas. Rašiau jai, kad myliu.
Šis laiškas mane paliečia ir kaip vaiką, ir kaip mamą. Tas pats žodis vienam gali sukelti malonius prisiminimus, tuo tarpu kitam – skaudžius. Kokie jie bebūtų, tai mus augina ir brandina.
